Astrid Nilsson

Lions, Hares, and Donkeys: Illustrating Regal Traits in Johannes Magnus’ Historia de omnibus Gothorum Sueonumque regibus (1554)

Johannes Magnus (1488–1544) was the last Catholic archbishop of Uppsala to hold residencexa0in Sweden. He was also an historian and wrote a major work on Swedish history, the Historiaxa0de omnibus Gothorum Sueonumque regibus, which was published posthumously in Rome inxa01554. The work eventually became the ideological foundation for Swedish patriotism in the 17thxa0century. The Historia de regibus places a very strong focus on the monarchs: the work is actuallyxa0arranged as a series of royal biographies. Imagery is rare in Johannes Magnus’ work, which makesxa0it especially striking when it does occur and also suggests that it is important. He sometimes refersxa0to the animal kingdom to illustrate character traits and actions of the monarchs. In this paper, thisxa0animal imagery is analyzed and contextualized in order to explain its implications. Liūtai, kiskiai ir asilai: karaliskų bruožų iliustravimas Johanneso Magnuso Historia de omnibus Gothorum Sueonumque regibus (1554) Straipsnyje aptariami ir kontekstualizuojami gyvūnų paveikslai svedų arkivyskupo Johanneso Magnuso (1488–1544) veikale Historia de omnibus Gothorum Sueonumque regibus (Visų gotų ir svedų karalių istorija), kuriame aprasoma Svedijos istorija nuo Tvano iki ankstyvojo karaliaus Gustavo Vazos viespatavimo XVI a. treciajame desimtmetyje. Johanneso darbas greitai sulaukė didelės sėkmės ir buvo laikomas kanoniniu svedų patriotizmo (goticizmo) veikalu, ypac XVII a., kai buvo isverstas į svedų kalbą. Veikalą sudaro daugiau negu 200 monarchų biografijų, kurios isdėstytos chronologiskai ir daugiausia sutelktos į pacius monarchus. Vaizdų aprasymų veikale reta – dominuoja monarchų paveikslai. Aprasydamas Johannesas Magnusas, regis, itin mėgsta pasitelkti gyvūnų paveikslus: pateikiama aiski nuoroda į konkrecius gyvūnus, pvz., liūtus ir kiskius, arba akivaizdžiai implikuojama tam tikru gyvūnų elgesio aprasu, pavyzdžiui, pasakojimas, kaip tironai dantimis drasko savo žmones, orientuoja į natūralų plėsrūno (liūto ar tigro etc.) elgesį. Monarchus siedamas su konkreciais gyvūnais, Johannesas pasitelkia skirtingus sių gyvūnų bruožus, pavyzdžiui, liūtą pateikia kaip pavyzdį ir gero karaliaus, ir tirono aprasymuose. Sakoma, kad VII a. karalius Gostagas (tironas) ir karalius Artas (puikus karalius) valdė issyk vienas po kito. Jie aprasomi kaip visiskos priesingybės ir tam tikslui Johannesas pasitelkia skirtingas galimas sąsajas su liūtais: sie gyvūnai gali būti drąsūs ir didingi, tikri gyvūnų karalijos valdovai, arba žiaurūs ir pavojingi, puolantys ir pražudantys nekaltus žmones. Numanomos ir kai kurių nuorodų į gyvūnus sąsajos su to meto itin tvirta dorybių ir ydų hierarchija: gyvūnų paveikslai simbolizuoja atitinkamas dorybes ar ydas. Taip kuriama sąsaja su religija – ypatingos svarbos klausimu Reformacijos epochoje, kuomet gyveno Johannesas. Aprasydamas karalius, Johannesas kuria beveik apokaliptinio masto kovos tarp gėrio ir blogio įspūdį: gerus karalius ir tironus jis implikuoja kaip skirtingų kovojancių pusių atstovus ir tai perteikia pasitelkdamas kelių gerai žinomų gyvūnų ir įvairių su jais susijusių konotacijų kontrastą.