Rita Bandzevičienė

AUTONOMY AS A PERSONAL RESOURCE FOR STUDENTS OCCUPATIONAL WELL-BEING

Background. The awareness of resources that help to overcome life challenges and flourish even in the conditions of uncertainty is critically important for young individuals transitioning from school to labor market. Autonomy, as self-governance, based on the basis of personal interests, integrated goals and values, is linked with a number of positive constructs. Those include performance, creativity, greater sense of personal reward and energy, engagement in pro-social activities and etc. Thus, autonomy might be a promising personal resource for successful functioning and occupational well-being manifested as satisfaction with life, engagement and academic major satisfaction. Purpose. The purpose of the study was to analyze the role of students“™ autonomy when predicting satisfaction with life, engagement and academic major satisfaction. Method. The sample consisted of 148 college students (97.3% male, 2.7% female; mean age 19.69 ± 1.30). The Short version of Utrecht Work Engagement Scale ““ student version (Schaufeli et al., 2002), Satisfaction With Life Scale (Diener et al., 1985), Academic Major Satisfaction Scale (Nauta, 2007) and Dis- positional Index of Autonomous Functioning scale (Weinstein et al., 2012) were used in the study. Results . Only one of the components of autonomy, authorship/self-congruence in particular, had significant positive relationship with study variables and was a significant predictor of study engagement, satisfaction with life and academic major satisfaction. Conclusion. Our findings suggest that at least to some extent au- tonomy might serve as an important resource of students“™ well-being while struggling in academic settings.Â

Career self-management resources in contemporary career frameworks: a literature review

The aim of the paper is to briefly describe and compare the main individual career resources and competencies proposed in the most acknowledged contemporary career frameworks. The findings of literature review suggest some valuable insights for future research and practice in the field of career management.

Gydytojo asmenybė ir gynybinės medicinos priemonių naudojimas

Gynybinė medicina – tai ydingas sveikatos apsaugos reiskinys, kai gydytojas, užuot dares viską paciento sveikatai pagerinti, siekia užtikrinti savo paties saugumą nuo galimo teisinio persekiojimo sveikatos priežiūros (medicinos, odontologijos, kt.) paslaugų teikimo nesėkmės atveju. Lietuvoje atlikti tyrimai parodė didelį sio neigiamo reiskinio paplitimą, jo neigiamą poveikį sveikatos paslaugoms (Labanauskas, Justickis, 2011). Buvo nustatyti sį reiskinį sukeliantys veiksniai. Isryskėje gydytojų atsparumo ar, atvirksciai, jautrumo sių veiksnių įtakai individualūs skirtumai (Labanauskas, Justickis, 2013) ir paskatino naują tyrimą, kurio tikslas – nustatyti polinkio naudoti gynybinės medicinos priemones sąsajas su gydytojo asmenybės ypatumais. Tyrime dalyvavo 101 Kauno m. ligoninių gydytojas. Tyrimas atliktas naudojant klausimyną, kurį sudarė asmenybės bruožų įvertinimo metodika NEO-PI-R (Costa and McCrae, 1992) (lietuviskoji versija) ir speciali Gynybinės medicinos taikymo anketa (GMTA), skirta įvertinti gydytojo polinkiui naudoti gynybinės medicinos priemones. Tyrimo rezultatai parodė glaudų rysį tarp gydytojo asmenybės ir jo polinkio naudoti gynybinės medicinos priemones, taip pat ryskų monofaktorinį sio rysio pobūdį. Nustatyti gydytojo asmenybės ypatumai, kurie labiausiai prisideda prie gydytojo polinkio naudoti gynybinės medicinos priemones, sio polinkio sąsajos su pamatiniais asmenybės bruožais. Asmenybės bruožų, kurie padidina gydytojo jautrumą gynybinės medicinos veiksnių poveikiui, nustatymas leido isskirti kontingentą gydytojų, kuriems labiausiai reikalinga organizacinė ir psichologinė pagalba jų atsparumui minėtiems veiksniams padidinti. Aptartos psichologinių priemonių (ypac Balinto grupių) panaudojimo perspektyvos, siekiant padėti gydytojams įveikti gynybine mediciną ir nepageidaujamas jos pasekmes, užtikrinant kompleksinį požiūrį į jų prevenciją ir pacientų saugą (Paskevicius, 2014).